Seniausias žinomas būdas - pirmasis, kuomet įlinguotas varpas smūgiuoja į laisvai parištą šerdį. Tai pagrindinis skambinimo bažnyčių varpais būdas Vakarų Europos šalyse.

Antrasis skambinimo būdas - suduodant plaktuku į varpo šoną - taikomas prie bokštų laikrodžių įtaisytuose varpuose. Šitokiu būdu bokštų laikrodžių varpais skambinama visose pasaulio šalyse.

Iš literatūros yra žinoma, kad trečiasis skambinimo būdas - smūgiuojant į nejudantį varpą šerdimi - pasaulinėje praktikoje mažai naudojamas. Šis būdas XVII - XVIII a. paplito Rusijoje. Netgi buvo laikoma, kad šis skambinimo būdas egzistuoja tik Rusijoje.

Kiekvienam aukščiau aprašytam skambinimo būdui reikalingi skirtingi skambinimo įrenginiai, kiekvienu atveju varpai savaip kabinami ir skirtingai dėstomi. Varpai savo savybėmis ir ir taikomu skambinimo būdu įtakoja varpinių ir varpų pakabinimo konstrukcijų architektūrinius ir konstruktyvinius sprendimus.

Šios apkrovos, galinčios sukelti griūtį, veikia ne tik tiesiogiai su varpais sujungtas konstrukcijas, bet ir visą statinį. Ypač pavojingi deriniai gali pasitaikyti linguojant ir skambant keliems skirtingo dydžio varpams. Šios varpų apkrovos, perduodamos varpinių ir bokštų laikančioms konstrukcijoms, jas nuolat veikia ištisus dešimtmečius ir šimtmečius. Jų projektavimas reikalauja specialių inžinerinių žinių, įgūdžių ir patirties.

Architektūriniu požiūriu varpinės gali būti projektuojamos kuo įvairiausios - priklausomai nuo gretimų pastatų architektūros, norimų patalpinti varpų dydžio ir konkrečios aplinkos akustinių savybių. Iliustracijose matote Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios varpinę (arch. G. Špokas), pratęsiančią medinių varpinių projektavimo tradicijas ir Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios (arch. A. Šironas) modernią ažūrinę varpinę iš metalinių konstrukcijų.

Varpinėse ir bokštuose tinka įkomponuoti bokštų laikrodžius.